|
Jonas Puzinas (1905 m. spalio 1 d. Svaronyse, Ukmergės r. – 1978
m. balandžio 14 d. Čikagoje) – archeologas, profesionaliosios
mokslinės Lietuvos archeologijos pagrindėjas, visuomenės
veikėjas, VU profesorius. Lankė
Ukmergės lietuvių pradžios mokyklą, 1919–1925 m. mokėsi
Ukmergės gimnazijoje. Kurį laiką mokytojavo Ukmergėje.
1925–1929 m. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų
fakultete studijavo lyginamąją kalbotyrą, lietuvių
kalbą ir literatūrą, domėjosi Lietuvos istorija.
1928–1930 m. dirbo Kauno miesto muziejuje, kur pradėjo ilgametę
muziejininko veiklą. Dalyvavo komisijos dėl kultūros
vertybių iš Rusijos sugrąžinimo Lietuvai veikloje. J. Puzino
domėjimąsi Lietuvos istorija pastebėjo prezidentas
Antanas Smetona, kuriam jis talkino rengiant prezidento raštus. A.
Smetona pasiūlė jam studijuoti priešistorę ir parūpino
Švietimo ministerijos stipendiją. 1930 m. J. Puzinas išvyko
į Heidelbergo universitetą (Vokietija) pas įžymų
Europoje archeologą dr. Ernstą Wahle. Studijavo archeologiją,
lyginamąją kalbotyrą ir klasikinę archeologiją.
Ten parašė disertaciją Vorgeschichtsforschung und
Nationalbewusstsein in Litauen (Priešistorijos tyrinėjimai ir
nacionalinis sąmoningumas Lietuvoje) ir 1934 m. jam buvo suteiktas
filosofijos daktaro laipsnis. Šis darbas vokiečių kalba buvo
išleistas 1935 m. Kaune. Grįžęs į Lietuvą, J.
Puzinas vėl dirbo Kauno miesto muziejuje, nuo 1936 m. – Vytauto
Didžiojo kultūros muziejaus Priešistorinio skyriaus vedėjas.
1934 m. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų
fakulteto dėstytojas; docentas (1939). Mokslinę ir pedagoginę
veiklą nuo 1940 m. pradžios J. Puzinas tęsė Vilniuje,
kai iš Kauno į Vilniaus universitetą buvo perkeltas
Humanitarinių mokslų fakultetas, kuriame jis buvo
Archeologijos katedros vedėjas, Archeologijos muziejaus
direktorius; profesorius (1941 m.). 1941–1944 m. – VU Humanitarinių
mokslų fakulteto dekanas. 1941–1942 m. ėjo Vilniaus
universiteto rektoriaus pareigas. Nuo 1941 m. Lietuvos Mokslų
akademijos narys ir Mokslų akademijos Istorijos instituto
Archeologijos poskyrio vadovas. Už veiklą slaptoje Rytų
Lietuvos draugijoje 1942 m. buvo gestapo suimtas ir kalintas. 1944 m. J.
Puzinas pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. – į JAV.
J. Puzinas dalyvavo visuomeninėje veikloje. Studijuodamas buvo
korporacijos Neolituanija narys, Lietuvių mokslo draugijos valdybos
narys. Emigracijoje Vokietijoje dalyvavo Lietuvių sąjungos
veikloje, buvo Liunebergo (Lüneberg) Lietuvių sąjungos
skyriaus pirmininkas ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus skyriaus Detmolde
pirmininkas. Būdamas emigracijoje nenutraukė pedagoginės
bei mokslinės veiklos. 1945 m. Vokietijoje jis įėjo
į Pabaltijo (Baltic) universiteto organizacinį komitetą.
Universitete J. Puzinas ėjo įvairias pareigas: 1946–1949 m.
– šio universiteto (Pabaltijo universiteto Hamburge-Pinneberge)
profesorius, vadovavo universiteto Lietuvos skyriui. 1949–1950 m.
Lietuvių tremtinių draugijos, vėliau JAV Lietuvių
bendruomenės Filadelfijos apylinkės pirmininkas, 1955–1958
JAV Lietuvių bendruomenės tarybos narys ir vicepirmininkas,
Filadelfijos lietuvių tremtinių draugijos pirmininkas. 1967 m.
organizavo II lietuvių kultūros kongresą Čikagoje,
dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) ir Lietuvių
laisvės komiteto bei kitų lietuvių organizacijų
veikloje. 1962–1968 m. Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros
tarybos pirmininkas. 1969–1972 m. JAV Lietuvių bendruomenės
Kultūros tarybos pirmininkas.
Jonas Puzinas Lietuvoje buvo vienintelis aukštuosius mokslus Vakarų
Europoje baigęs lietuvių archeologas. Mokslininkas ėmėsi
pertvarkyti Kauno muziejaus rinkinius ir ekspoziciją bei rengti
archeologus. 1936 m., rengdamas muziejaus ekspoziciją, susipažino
su Berlyno, Karaliaučiaus, Kopenhagos, Malmės, Oslo, Rygos,
Tartu muziejų archeologijos skyriais. Jo dėka ekspozicija buvo
įrengta remiantis naujausiais to meto priešistorės mokslo
pasiekimais. 1938 m. J. Puzino rūpesčiu muziejuje buvo
atidaryta archeologijos ekspozicija, pirmoji tikrai mokslinė šios
srities ekspozicija Lietuvoje, viena moderniausių ekspozicijų
to meto Rytų Europoje. Muziejaus Priešistorės skyrius tapo ir
mokymo baze Kauno universiteto studentams, nes nuo 1935 m. J. Puzinas
kartu dirbo ir Vytauto Didžiojo universiteto Etnikos katedroje. Jis
istorijos specialybės studentams skaitė Lietuvos proistorės
kursą. Tai buvo pirmosios archeologijos paskaitos Lietuvos aukštosiose
mokyklose.
1936–1940 m. vadovavo Eigulių, Reketės, Upytės, Kuokšių,
Sargėnų, Veršvių, Seredžiaus, Graužių, Rimaisų
kapinynų tyrimams, taikydamas to meto naujausius mokslo
reikalavimus. Kartu su kitais ištirta 27 Lietuvos istorinės vietos
ir apie 80 aplankyta, suteikiant joms archeologinio paminklo statusą.
Archeologinių tyrinėjimų rezultatus 1938 m. paskelbė
svarbiausiame ir reikšmingiausiame savo moksliniame darbe Naujausių
proistorinių tyrinėjimų duomenys (1938). Jame
suformavo šių dienų Lietuvos archeologijos mokslo sampratą:
sudarė nuoseklią dirbinių tipologiją, suskirstė
juos į atskirus chronologinius laikotarpius, išryškino atskiras
baltų kultūros sritis, pateikė baltų etninės
interpretacijos pagrindus. Kartu su kalbininku Antanu Saliu sunormino
archeologijos lietuvišką terminiją. 1939–1944 m. parašė
mokslinių straipsnių apie baltų gentis, lietuvių
kilmę ir jų apgyvendintas teritorijas, Vilniaus priešistorę
ir kultūrą. Išleido knygas Lietuvių kilmės
teorijos nuo XV amžiaus iki romantizmo (1950), Kelias į
Lietuvos nepriklausomybės atstatymą (1968), Profesorius
medicinos daktaras Petras Avižonis (1875–1939) (1979). Leidinio Lithuanian
in Canada (1967) vienas autorių ir redaktorių, knygos Lithuania
700 years (1969) skyriaus apie lietuvių tautos kilmę
autorius. 1954–1965 m. Lietuvių enciklopedijos, nuo 1970
m. Encyclopedia Lituanica redaktorius ir bendradarbis. Parašė
daug straipsnių šiai enciklopedijai ir kitiems leidiniams.
Amerikos lietuvių tautinės sąjungos leidinio Tautinės
minties keliu (1979) vienas redaktorių. 1983 m. Čikagoje išleisti
J. Puzino Rinktiniai raštai (2 t.)
Nepriklausomoje Lietuvoje J. Puzinas paskelbė daug straipsnių Vaire,
Naujojoje Romuvoje, Akademike, Židinyje, Vytauto Didžiojo
universiteto fakulteto Darbuose. Dalyvavo ir skaitė pranešimus
tarptautiniame archeologų kongrese Osle (1936), Pabaltijo istorikų
simpoziume Rygoje (1937), vokiečių archeologų kongrese
Elbinge (1937). Buvo Suomių archeologų draugijos narys
korespondentas (1940).
Emigracijoje rašė mokslinius darbus archeologine ir istorine
tematika, pvz., Die Flügelfibeln in Litauen und ihre Bedeutung für
die Handelsgeschichte (Sparninės segės Lietuvoje ir jų
reikšmė prekybos istorijoje), 1950; išspausdino daug straipsnių:
Lietuvoje, Aruoduose, Lietuvos tautos praeityje, Lituanistikos
darbuose, Lituanus, Bostone išleistoje Lietuvių
enciklopedijoje 1953–1966 m. ir kt.
Prof. Jono Puzino darbai, skelbti tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse,
sulaukė didelio įvairių kraštų tyrinėtojų
dėmesio. Profesoriaus dėka Lietuvos archeologijos paminklai ir
radiniai buvo įtraukti į europinės archeologijos kontekstą,
jo nuopelnas – ir lietuviška archeologijos terminija.
|
