SENASIS GELEŽIES AMŽIUS

Sritiniai skirtumai I—IV a.

Pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo pradeda ryškėti atskirų baltų genčių junginių teritorijos. Dabartinės Lietuvos protėvių gyvenamos vietos tuo metu sudarė tik nedidelę dalį baltų genčių gyvenamojo masyvo Rytų Europos miškų zonoje. Lietuvos gyventojų kultūra nebuvo visai vienoda — pagal laidojimo paminklų grupes išryškėja kelios jos sritys:

1)  Vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais,

2)  Nemuno žemupio plokštinių kapinynų,

3)  Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų,

4) Žemaitijos ir Siaurės Lietuvos pilkapių,

5)  vėlyvosios Brūkšniuotosios keramikos kultūros, kurią III a. keičia Rytų Lietuvos pilkapių,

6)  Užnemunės laidojimo paminklų.

Sritiniai skirtumai geriausiai atsispindi laidosenoje ir nešiosenoje. Vakarų Lietuvos kapinynai su akmenų vainikais, paplitę pajūryje ir Minijos baseine, buvo įrengiami gražiose, dažnai pakilesnėse vietose, netoli upių. Mirusieji laidoti nedeginti plokštiniuose kapuose, aplink kapą buvo sudedamas apskritimo arba ovalo formos akmenų vainikas. Pajūrio moterų galvos buvo puošiamos žalvario spurgelių kepuraitėmis su įvijiniais akinių formos kabučiais kraštuose. Vyrai ir moterys nešiojo antkakles, drabužį krūtinės srityje segėsi vienu dviem smeigtukais bei segėm. Būdingos akinės ir labai profiliuotos, vėliau laiptelinės, lankinės lenkta kojele, apskritos plokščios su tutuliu arba kiauraraštės bei žieduotos segės. Vyrų kapuose rasta raitelio ir žirgo aprangos daiktų, ginklų, dalgelių, kirvių, keliuose III-IV a. kapuose aptikti arklio kaulų pėdsakai. Visų mirusiųjų kapuose dažnai prie galvos ar krūtinės srityje guli mažas molinis puodelis ar beržo tošies dėžutė su papuošalais. Gana dažnai j kapą įdėta Romos imperijos monetų.

Nemuno žemupio plokštiniai kapinynai koncentravosi abiejose Nemuno pusėse, Jūros ir Nemuno santakos rajone. Mirusieji čia laidoti nedeginti plokštiniuose kapuose be akmenų vainikų. Vyrų ir moterų nešioti papuošalai panašūs į Vakarų Lietuvos kapinynų srities papuošalus: antkakles kūginiais ir dėželiniais galais, įvairūs smeigtukai su būdingais kiauraraščiais kabučiais, segės, apyrankės. Turtingesniuose kapuose aptinkama po 2—3 antkakles, seges. Vyrams dažnai į kapą buvo įdedamas įmovinis kirvis, viena dvi ietys, kartais skydas, rečiau peilis, dalgelis ar Romos monetų.

I a. Nemuno vidurupio dešiniajame krante, netoli Nemuno ir Neries santakos, tarp Nevėžio ir Dubysos žemupio, išskirtina Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų sritis. Mirusieji čia laidoti plokštiniuose kapuose, vyrai ir moterys priešinga kryptim. Dalis papuošalų kaip ir kitų baltų genčių, o kai kurie būdingi tik šiai sričiai. I-II a. moterys galvas puošė įvijiniais antsmilkiniais, vėliau kartais apgalviais iš žalvarinių įvijų su kabučiais. II-III a. buvo madingi spalvoto stiklo karoliai. Vyrai, moterys, vaikai puošėsi įvairiomis antkaklėmis, segėmis, apyrankėmis. Vyrui į kapą dažnai įdedamas kirvis, rečiau peilis ar pjautuvėlis, labai maža ginklų.

Dideliame plote nuo Jūros upės vakaruose iki Nevėžio aukštupio, siekiant Latvijos pietinius rajonus, išskirtini Žemaitijos ir Siaurės Lietuvos pilkapiai. Jau I a. juose laidoti nedeginti mirusieji, po kelis ar net keliolika viename pilkapyje. Pilkapį apdėdavo įvairaus dydžio gana stambių akmenų vainiku. Kiek sudėtingesnės akmenų konstrukcijos — 2 koncentriniai vainikai, grindiniai, puslankio formos priestatai būdingesni senojo geležies amžiaus pirmajai pusei. Kai kurie pilkapiai akmenų konstrukcijomis labai primena Lietuvos pajūrio kapinynus su akmenų vainikais — rytuose būta daugiau apeigų su ugnimi. I—II a. mirusiųjų įkapės negausios, III-IV a. jų kiek daugiau. I—II a. moterys galvas puošė plokšteliniais antsmilki­niais, kaklą - stiklo karolių, įvijėlių, lietų kabučių apvaromis. Moterys ir vyrai nešiojo tokias pat antkakles, drabužius segėsi panašiais smeigtukais, ant rankų mūvėjo apyrankes. Vyrui vakarinėje regiono dalyje į kapą dedamas įmovinis kirvis, o rytinėje — pentinis, rečiau dėtas peilis, galąstuvas, ietis. Moteriai dedamas peilis, yla, bet dažniau akmeninis verpstukas. Kapuose aptinkama ir Romos monetų.

Rytų Lietuvos pilkapių teritorija yra į rytus nuo Nemuno ir į pietryčius nuo Šventosios upių. I—III a. šioje teritorijoje vyravo Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Žinomi to laikotarpio piliakalniai ir gyvenvietės, bet nėra rasta šių gyventojų kapų. Nykstant Brūkšniuotosios keramikos kultūrai, senojo geležies amžiaus antroje pusėje atsirado paprotys mirusiuosius laidoti pilkapiuose. Vienų pilkapių sampilai su akmenų vainiku aplinkui, kitų sampilai sukrauti iš akmenų ir žemės. Mirusieji laidoti nedeginti, po sampilu iškastose duobėse, po l ar 2 viename pilkapyje. Tik šiai sričiai būdingi moterų kapuose randami žiediniai antsmilkiniai. Moterys prisikabindavo po kelis, tokius antsmilkinius abiejose galvos pusėse. Būdingos ir plačios rankogalinės apyrankės bei emaliuoti papuošalai. Ir vyrai, ir moterys rūbą susisegdavo tik geležiniu lazdeliniu smeigtuku. Vyrai laidoti dažniausiai su ietimi, viršūne kojų link. Prie kojų buvo dedamas ir pentinis kirvis, o virš kojų — skydas. Peilis, galąstuvas vyrui į kapą buvo dedami retai, kaip yla ar verpstukas - moteriai.

Senojo geležies amžiaus Užnemunės laidojimo paminklai kol kas mažai tyrinėti, kapų aptikta nedaug, daugiausia dirbinių — iš suardytų kapų. Užnemunės laidojimo paminklai skirtingi: pilkapiai su akmenų vainikais ir grindiniais, taip pat plokštiniai kapinynai. IV a. ėmė plisti mirusiųjų deginimo paprotys. Sudegintų kaulų krūvelė dažniausiai irgi buvo apdedama akmenimis, padengiama akmenų grindiniu. Užnemunės pilkapiai, lyginant su Žemaitijos ir Šiaurės Lietuvos pilkapiais, yra mažesni. Kapuose metalinių daiktų nedaug, reti ir papuošalai. Nedegintų mirusiųjų kapuose rasti žiediniai ir įvijiniai (kartais dvinariai) antsmilkiniai, trimitinės, šaukštinės antkaklės, akinės ir profiliuotos segės, kelių rūšių smeigtukai ir apyrankės. Kartais kapuose randamas molinis puodas lygiu ar brūkšniuotu paviršiumi, retai — Romos monetų.

VIDURINIS IR VĖLYVASIS GELEŽIES AMŽIUS

Gentys V-XIII a.

I tūkstantmečio pradžioje Lietuvos teritorijoje ima ryškėti kultūri­nės sritys. Viduriniame geležies amžiuje baltų gentys sudaro gentinius junginius, iš kurių apie V a. susidaro 9 etnokultūrinės sritys ar gentys: lietuvių, aukštaičių, žemaičių, lamatiečių, skalvių, kuršių, žiemgalių, sėlių ir jotvingių.

Genties kultūros pagrindas paprastai būna vietinė senųjų gyventojų kultūra, tačiau vykstant žmonių migracijai bei stiprėjant prekybiniams ryšiams visada jaučiama kaimynų įtaka. Lietuva buvo nuošalėje didžiojo tautų kraustymosi, kuris vilnijo per Europą I tūkstantmečio viduryje, tačiau ir joje pastebimi šio proceso atgarsiai.

Susidariusias etnokultūrines sritis kartais vieną nuo kitos skyrė natūralios gamtinės sienos: miškai, pelkės, upės, dykros, kur nebuvo gyvenama.

Tikėjimo ir etninės gyventojų sudėties pokyčiai bei papročiai atsispindi laidosenoje. Kapuose lieka tiktai sąlyginis žmonių gyvenimo vaizdas, tačiau tai išsamiausia informacija, pasiekusi mūsų laikus. Išoriniai laidojimo paminklų savitumai tėra tik vienas iš požymių, nustatant gentines ribas. Skirtumai reiškėsi nevienalaikiu mirusiųjų deginimo papročio atsiradimu ir jo vyravimu, skirtingomis mirusiųjų laidojimo kryptimis, taip pat aprangos detalėmis. Laidojimo papročių tyrinėjimai rodo susidariusių etnokultūrinių sričių skirtumus, nors daug kas buvo ir bendra.

Lietuvių tautybės formavimosi eiga buvo netolygi — vienos gentys jungėsi sparčiau, kitos - lėčiau. Lietuvių tautybės pagrindą sudarė didžiulis genčių junginys iš Rytų Lietuvos pilkapių srities, kur gyventojai buvo vadinami lietuviais. XIII a., kai istorija privertė gentis jungtis į stipresnius ir galingesnius vienetus, čia susidarė ir Lietuvos valstybės branduolys.

Lietuviai

Brūkšniuotosios keramikos kultūra išnyko apie IV a., o jos teritorijoje susiformavo dvi naujos kultūros: Rytų Lietuvos pilkapių srities kultūra ir toliau j rytus Bancerovo—Tušemlios kultūra. IV a. pab. — V a. vykusi žmonių migracija į Rytų Lietuvos pilkapių arealą iš šiaurės vakarų ir pietvakarių turėjo įtakos čia formuojantis etnokultūrinei sričiai. Tarp Šventosios ir Nemuno upių, daug toliau į rytus nuo dabartinių Lietuvos ribų, susidarė lietuvių gentis.

Į šią teritoriją mirusiųjų deginimo paprotys ėmė plisti iš pietvakarių. V-VI a. lietuviai mirusiuosius laidojo ir degintus, ir nedegintus. Kartais viename pilkapyne aptinkama abiejų rūšių kapų. Nuo VI a. visoje teritorijoje įsivyravo deginimo paprotys.

Pilkapiai, kuriuose buvo laidoti nedeginti mirusieji, būna nuo 4—6 m iki 15—18 m skersmens. Prieš laidojant ir pilant sampilą, buvo atliekamos ugnies apeigos — ant pagrindo visada aptinkamas degėsių sluoksnis. Pilkapio sampilas buvo apjuosiamas akmenų vainiku, kai kur prie vainiko jis išgrįstas akmenėliais. Viename pilkapyje randama nuo l iki 4-6 kapų. Įkapės negausios. Vyrams prie kojų padedamas pentinis siauraašmenis kirvis, kovos peilis, kalavijas, skydas, ietys. Rūbą paprastai puošė tik viena lankinė segė iš žalvario ar geležies. Kitų papuošalų labai reta. Turtingiausiems už palydovą Anapilin keliauja ir žirgas, nors pastarasis laidotas be įkapių ar labai kuklia apranga. Taurapilio pilkapyne rastas V a. vadinamasis „kunigaikščio" kapas net su paauksuotomis įkapėmis, tačiau greta palaidotas žirgas — visai be įkapių. Moterims į kapą įdėdavo tik ylą, labai retai pjautuvėlį ar verpstuką. Randama kiek daugiau papuošalų: žiediniai antsmilkiniai, kaklo apvarėlės iš įvijų ir karoliukų, antkaklės šaukštiniais galais ar su kabliuku ir kilpele galuose, taip pat lankinės segės, rečiau — apyrankės, žiedai. Ant vaikų rankų aptinkamos dažniausiai tik įvijinės apyrankėlės.

Pilkapiai su degintiniais kapais kiek kitokie. Paprastai šie pilka­pynai būna labai dideli, juose laidota net 400—500 metų; žinomos pilkapių grupės, kuriose išliko net iki 400 pilkapių. Viename pilkapyje laidoti 1—2, o vėlesniuose net 7—8 mirusieji. Pasitaiko pilkapių ir be kapų. Pilkapio sampilą taip pat juosė akmenų vainiku, bet pamažu šis paprotys nyko. Mirusysis buvo deginamas specialioje laužavietėje, o į kapo vietą atnešami švariai išrinkti kaulai, laidojami duobutėje ar tiesiog sampile. Ant sudegusių kaulų ar greta — sudedamos įkapės, nors beveik trečdalyje kapų įkapių visai nerasta.

Sudegintų mirusiųjų įkapės panašios kaip ir nedegintų. Moterims beveik visada įdėdavo po keletą verpstukų. Papuošalai — apyrankės, antkaklės — apdegę, susilydę, beveik visada sulaužyti. Sudegintųjų kapuose papuošalai būna žymiai lengvesni nei randami to laikotarpio kitų regionų kapuose. Mirusiųjų deginimo paprotys išliko iki pat XII a.

Lietuvių genčių gyventoje teritorijoje XIII a. susidarė Lietuvos valstybės branduolys.

Jotvingiai-sūduviai

Jotvingių etnokultūrinė sritis susiformavo pietryčių Lietuvoje, akmenų pilkapių ir krūsninių kapų kultūros teritorijoje. Genties ribos, archeologiniais ir lingvistiniais duomenimis, rytuose siekė Nemuną, šiaurėje - Šešupės vidurupį, vakaruose - Mozūrijos ežerus, o pietuose - Narevo upę. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvęs tik šiaurinis jotvingių srities pakraštys. Jotvingius sudarė bent keturios giminingos gentys, iš kurių Lietuvoje gyvenusios dvi — šiauriau sūduvių, o rytiniame kampe — dainavių. Jotvingių teritorija nebuvo pastovi. I tūkstantmečio viduryje jotvingiai buvo persikėlę net j dešinįjį Nemuno krantą, tačiau greitai jie buvo asimiliuoti rytų kaimynų — lietuvių genčių.

Jotvingiai savo mirusiuosius laidojo apskrituose ar pailguose pilkapiuose, kurių sampilai apjuosti akmenų vainiku, akmenimis dažnai apdėta ir dalis sampilo. IV—V a. mirusieji dar laidoti nedeginti, galvomis į šiaurę ar šiaurės vakarus, apdėti akmenimis. Lygiagrečiai ėmė plisti deginimo paprotys, visiškai įsigalėjęs nuo V a. Sudeginti palaikai buvo užkasami taip pat pailgose duobėse, dažnai orientuotose ta kryptimi kaip ir griautiniai kapai. Įkapės neįvairios. Vyrui į kapą dėti ginklai: ietis, skydas, peilis, kartais kirvis ar kalavijas, pentinai. Drabužiai susegti tiktai viena, dažnai geležine, sege. Moterų kapuose kiek daugiau papuošalų: antkaklės, būdingos rankogalinės apyrankės, lankinės segės. Retkarčiais kapuose pasitaiko nedidelių puodelių.

VII-X a. jotvingių etninė kultūra menkai pažįstama. Lietuvoje kiek geriau ištirti jotvingių piliakalniai, o Lenkijoje - laidojimo paminklai. X a. jotvingių genties vardas buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. X-XIII a. jų žemes puldinėjo pietiniai kaimynai - lenkai ir rusai, o nuo XIII a. į jotvingių kraštą patraukė Vokiečių ordino kariai. Jotvingiai padėjo prūsams gintis nuo kryžiuočių, bet kartu su jais neatlaikė karinės agresijos. To laikotarpio piliakalniuose gau­siai randama strėlių antgalių - kovų liudininkų. XIII a. ordinas ne kartą niokojo kraštą, žudė žmones, dalis jų pabėgo į Lietuvą, dalis pateko į nelaisvę. Siaurinio pakraščio jotvingiai sulietuvėjo, pietinę dalį kolonizavo mozūrai, o pietryčius — ateiviai rusai. Liko retai apgyvendintas kraštas, kuris apaugo miškais ir kelis šimtmečius buvo beveik dykra. Taip XIII a. tragiškai baigėsi jotvingių istorija.

Aukštaičiai

I tūkstantmečio pradžioje tarp Neries ir Dubysos žemupio susidarė nedidelė kultūrinė grupė, kurios mirusieji buvo laidojami plokštiniuose kapuose nedeginti. Jau V—VII a. tokie kapinynai buvo žymiai didesniame plote — toliau j šiaurės rytus bei vakarus. Aukštaičių genties teritorija rytuose siekusi Šventosios upę, pietuose — maždaug nuo Nemuno-Neries santakos — išsidėsčiusi abiejuose Nemuno krantuose, vakaruose nesiekianti Šešupės žemupio, o šiaurėje — iki Nevėžio aukštupio.

V-VII a. mirusieji laidoti nedeginti, panašiai kaip senajame geležies amžiuje. Kapai randami netvarkingai išsibarstę kapinyno teritorijoje. Mirusieji laidoti duobėse lentiniuose ar skobtiniuose karstuose. Kartais šalia būna padėtos kelios poros akmenų ar net visa jų eilė. Mirusieji laidoti aukštielninki, vyrų galvas orientuojant j vakarus, šiaurės vakarus ar pietvakarius, o moterų j rytus, šiaurės rytus ar pietryčius. Kapuose gausu įkapių, nors penktadalyje kapų jų visai nėra. Ginklų palyginti nedaug. Vyrui j kapą buvo įdedamas įmovinis ar pentinis siauraašmenis kirvis, peilis, pjautuvėlis, labai retai ietis. Rūbą puošdavo antkakle, o susegdavo ilgakoje ar žieduotąja lankine sege. Moteriai j kapą įdėdavo ylą ir pjautuvėlį, o kai kada dar verpstuką ar kaplį. Moters galva kartais papuošta apgalviu, ant kaklo karolių apvarą, rūbas susegtas lankine sege ar krūtinės papuošalu iš segių, o ant rankų užmauta apyrankės, turtingoms net po kelias. Dauguma papuošalų yra žalvariniai, bet nemažai geležinių ir palyginti gausu sidabrinių. Moterys ir vyrai turėjo gintarinius karolius-amuletus.

Lygia greta su griautiniais kapais nuo V a. plito ir mirusiųjų deginimo paprotys. Dažnai tarp V—VI a. nedegintų mirusiųjų kapų randama ir degintinių kapų. VII a. aukštaičiai mirusiuosius jau tiktai degino ir laidojo juos plokštiniuose kapuose, švariai išrinktus kaulus supildami į nedidelę krūvelę. Mirusiųjų įkapės, kaip ir griautiniuose kapuose, puošnios, tačiau sulaužytos ir apdegusios. Atrodo, kad deginimo paprotys į aukštaičių genties teritoriją atėjo iš pietvakarių — Nadruvos žemės. Mirusiuosius čia degino iki pat krikščionybės.

II tūkstantmečio pradžioje šioje teritorijoje paplito dar vienas paprotys, kai šalia sudeginto žmogaus — vyro su kukliomis įkapėmis imta laidoti nedegintus žirgus puošnia apranga. Iš kur atėjo šis paprotys, kol kas neaišku.

Sėliai

Šiaurrytiniame Lietuvos pakrašty ir pietrytinėje Latvijoje iki Dau­guvos kairiojo kranto buvusi sėlių genties teritorija.

IV-VII a. mirusieji laidoti nedeginti pilkapiuose su akmenų vainikais. Žinomi ir vėlesni X—XI a. kapai, įkasti j ankstesnius pilkapius ar pavieniai kapai plokštiniuose kapinynuose. Vyrų ir moterų laidojimo kryptis skirtinga. Sėlių įkapės panašiausios į žiemgalių. Vyrui į kapą dedamas kirvis, ietis, platus peilis, moteriai iš darbo įrankių — tiktai peilis-pjautuvėlis. Moterys puošėsi apgalviu iš plokštelių ar ilga spiraline įvija, antkakle, rūbą susegdavo smeigtuku, o ant rankų mūvėjo įvijines apyrankes.

Sėlių teritorijos paminklai mažai teištirti, tačiau iš esamų radinių matyti, kad VII—VIII a. čia labai sumažėjo gyventojų, matyt, jie migravo į šiaurę, prie svarbaus Dauguvos upės prekybinio kelio, kur jų tuo laikotarpiu smarkiai pagausėjo. Neaišku, ar randami vėlesni sėlių pavieniai kapai palikti senųjų vietinių gyventojų, ar iš Padauguvos sugrįžusių sėlių grupių. Sėlių genties branduolys buvo dabartinės Latvijos teritorijoje.

Į sėlių teritoriją atėjęs ir mirusiųjų deginimo paprotys, nors kol kas žinomi tik keli pavieniai atvejai.

VI-VII a. sėlių etninė kultūra panašiausia į žiemgalių, o VIII— X a. labiau pastebimas sėlių ryšys su latgaliais, įsikūrusiais dešiniajame Dauguvos krante.

XIII a. trečiame dešimtmetyje Livonijos ordinas ir Rygos vyskupas užėmė šiaurines sėlių gyventas sritis, pietines nuo XIII a. valdė Lietuvos kunigaikščiai. Šiauriniai sėliai susiliejo su latgaliais, o pietiniai — su lietuviais.

Žiemgaliai

IV-V a. buvusioje pilkapių su akmenų vainikais srityje šalia žemaičių išryškėjo žiemgalių kultūrinė sritis. Žiemgalių etnokultūrinė sritis susidarė Mūšos-Lielupės upių baseine, šiaurėje siekianti Dauguvą, vakaruose — Ventos ir Virvytės upes, pietuose buvusi šiauriau dabartinio Panevėžio. Išnyko paprotys pilti pilkapius, mirusieji laidoti nedeginti plokštiniuose kapuose. Tai vienintelė gentis, kurios mirusieji niekad nedeginti. Kapinynui vieta buvo parenkama nedidelėje kalvoje, netoli upelio, vienoje vietoje laidojama net 500-700 metų. Lietuvoje žinoma apie 100 žiemgalių kapinynų, kurių tik maža dalis tyrinėta.

V-VII a. mirusieji laidoti be karstų, matyt, susupti į drobules, vėliau dalis jų skobtiniuose karstuose, aukštielninki, įvairiai sudėtomis rankomis. Kapai išmėtyti padrikai. Vyrai ir moterys laidoti priešingomis kryptimis, tačiau ilgainiui kryptis pasikeičia. Toks laidojimo krypčių pasikeitimas pastebėtas VII-VIII a. kapuose.

Žiemgaliai mirusiajam į kapą dėdavo gana vienodas įkapes. Vyrams nedėta jokių darbo įrankių, tačiau palyginti daug ginklų: viena ar dvi ietys (nuo VIII a. net po tris keturias), kirvis (nuo X a. kartais plačiaašmenis), peilis, o nuo VIII a. - platusis kovos peilis, šis būdingas žiemgališkas ginklas dedamas mirusiajam skersai kojų. Vyrų drabužis buvo susegtas tik viena lankine sege, kartais smeigtuku, kaklas papuoštas antkakle. Ant kairės rankos vyrai mūvėjo masyvią įvijinę ar šiai sričiai būdingą „kario" apyrankę.

Moterims j kapą įdėdavo kaplį, neaptinkamą niekur kitur, taip pat ylą, peiliuką ar peilį-pjautuvėlį, tačiau žiemgalėms nedėdavo verpstuko. Moterų papuošalai gausesni, bet taip pat gana vienodi. V-VII a. galvas puošėsi plokšteliniais apgalviais, o jiems išėjus iš mados, nuo XI a. smulkių įvijėlių apgalviais. Rūbą moterys susegdavo dviem smeigtukais su grandinėle. Nešiotos dvi vienodos apyrankės, VII a. mėgtos plačios rankogalinės trikampe briauna. Antkaklėm puošėsi rečiau nei genties vyrai.

Žiemgalių kultūra artimiausia žemaičiams, tačiau daugiau panašumų būta V—VIII a., o vėliau atsirado daugiau skirtumų. Žiemgalių arealo pietūs artimesni žemaičių kultūrai, rytai — latgaliams ir sėliams. Beje, ši srities riba mažiausiai ištirta. Genties ribos nebuvo pastovios, laikui bėgant jos kiek keitėsi. Kalbininkai nesutaria dėl šios genties artumo latviams ar lietuviams.

XIII a. žiemgalių genties teritorija istoriškai buvo perkirsta į dvi dalis - šiaurinę dalį nukariavo kalavijuočiai ir ji pateko Livonijos valdžion, o pietinė liko Lietuvos dalyje. Rašytiniai šaltiniai mini, kad šios dalies žiemgaliai persikėlė į lietuvių žemes.

Žemaičiai

IV a. pabaigoje Žemaitijos bei Siaurės Lietuvos pilkapių areale susidarė nedidelė žemaičių etnokultūrinė sritis.

Žemaičiai savo mirusiuosius laidojo nedegintus skobtiniuose karstuose arba susuktus į drobulę plokštiniuose kapuose. Abipus padėta viena dvi poros akmenų. Vyrai ir moterys guldyti skirtingomis kryptimis, moterys - galva į pietus ar pietvakarius, o vyrai - į šiaurę ar šiaurės rytus.

V-VI a. vyrams į kapą įdėdavo įmovinį kirvį ir būtinai ietį, viršūne prie galvos, rečiau peilį ar kalaviją. VII-VIII a. su ietimis palaidota net 80 proc. mirusiųjų. Vyrų rūbai puošti kukliai, susegti lankine sege arba smeigtuku, nuo X a. laiptelines seges pakeitė pasaginės. Maždaug nuo VII-VIII a. žemaičių kapuose prie segių randama po vieną du gintarinius karoliukus, matyt, turėjusius amuleto paskirtį. Jie būdavo pririšami vilnoniu siūlu. Vyrai ant kairės rankos kartais mūvėjo apyrankę. Pietvakarinėje arealo dalyje vyrams ir berniukams j kapą įdėdavo žirgo galvą, o kartais ir kojas. Tas paprotys, būdingas tik tai sričiai, išsilaikė nuo V iki XIII a. Tai buvo simbolinis žirgo laidojimas pagal "pars pro toto" dėsnį, kai dalis turėjo atstoti visumą.

Moterims į kapus dėdavo nebent ylą, o pietvakarinėje dalyje dar ir verpstuką iš akmens ar gintaro. Moterų rūbai buvę puošnūs. V-VI a. dėvėti apgalviai — vainikai iš įvijėlių ar ilgos įvijos plaukams puošti. Apie VII a. apgalvius pakeitė vytinės spalvotų vilnonių siūlų juostos, kurių kraštai puošti įvertomis grandelėmis. Apie X a. turtingos žemaitės galvas puošė kepurėlėmis iš žalvarinių grandelių. Ant kaklo jos dėvėjo kaklo apvarąs arba antkakles, kurias labiau mėgo V—VI a. ir IX—XI a. Moterys visai nesegėjo segių, o rūbus susegdavo smeigtukų pora, tarpusavy sujungta grandinėlėmis. Moterys, kaip ir vyrai, prie smeigtukų ar antkaklių nešiojo pasikabinusios gintarinius karoliukus-amuletus. Ant abiejų rankų jos mūvėjo apyrankes. VII—VIII a. būdingos plačios iš plonos skardos padarytos rankogalinės apyrankės trikampe iškilia briauna. Vėliau nešiotos įvijinės.

V-VII a. žemaičių kultūra nebuvo vienalytė, nevienodumas at­sirado dėl stipresnės ar silpnesnės kaimyninių genčių įtakos.

XI a. antroje pusėje tarp žemaičių ėmė plisti mirusiųjų degini­mo paprotys, bet lygia greta laidoti ir nedeginti mirusieji.

Skalviai

Skalvių genties teritorija išryškėjo jau I tūkstantmečio pradžioj abipus Nemuno žemupio, žemiau Šešupės intako. Pietuose skalvių žemės ribojosi su Nadruvos žeme, rytuose — su aukštaičiais, šiaurėje - su žemaičiais, o šiaurės vakaruose — su Lamatos žeme.

Skalviai savo mirusiuosius laidojo tiktai plokštiniuose kapuose. V-VIII a. vyravo griautiniai kapai, o lygiagrečiai plintantis deginimo paprotys nuo IX a. visai išstūmė seną laidojimo tradiciją ir gyvavo iki pat XIII a. pabaigos. Mirusiųjų deginimas j skalvių teritoriją plito iš Nadruvos žemių. V-VI a. mirusieji laidoti įvairiomis kryptimis, neskiriant jų pagal lytį, tik apie VII-VIII a. imta daugiau laikytis šiaurės, šiaurės rytų ar šiaurės vakarų krypties.

V-VI a. kapuose įkapių labai negausu. Į vyrų kapus beveik visai nededami darbo įrankiai, o tiktai ginklai — po vieną ietį ir dažnai smailų kovos peilį — durklą. VII—VIII a. ginklų dar daugiau — jau dvi trys ietys ir kovos peilis ar trumpas kalavijas. Vyrų rūbai susegami tiktai lankine ilgakoje sege, o ant rankos mūvėta viena apyrankė. Moterų kapuose kiek daugiau papuošalų, o iš darbo įrankių įdedamas tiktai peilis, vėliau ir akmeninis verpstukas, taip pat kaulinės šukos. V-VI a. moterys galvas kartais puošėsi apgalviu, o VII a. ilgu virbo formos smeigtuku. Kaklą dažnai dabino vytine antkakle, rūbą segėsi viena, vėliau ir dviem lankinėmis segėmis. Ant abiejų rankų moterys dėvėjo apyrankes.

Sudegintų mirusiųjų įkapės tokios pačios, tik paprastai jos būna apdegusios, o nuo X a. dar ir apnaikintos: ginklai sulankstyti, o papuošalai - antkaklės, pasaginės segės, apyrankės — sulaužyti. Sudegintų mirusiųjų palaikai kartais randami susukti į drobulę arba laidoti mediniame karstelyje.

VII-X a. kapuose prie mirusiojo kartais randama ne tik žirgo, bet ir ožkos ar avies galva arba tiktai jų dantys.

Si etnokultūrinė grupė palyginti mažai tyrinėta, nedaug žinoma skalvių laidojimo paminklų.

Lamatiečiai

Į šiaurę nuo Nemuno žiočių, tarp Nemuno ir Minijos, o šiaurėje iki dabartinės Priekulės apylinkių iš buvusios pajūrio kapų su akmenų vainikais srities V—VI a. išsiskyrė nedidelė Lamatos etnokultūrinė sritis. V—IX a. čia buvę griautiniai kapai, mirusieji laidoti galva j šiaurę, rečiau į rytus ar vakarus.

Vyrų ankstyvuosiuose kapuose randama daugiau darbo įrankių: įmovinis kirvis, dalgis, galąstuvas, vėlesniuose jų beveik nerasta. Iš ginklų į kapą visad dedama viena dvi ietys, kartais smailus kovos peilis ar kalavijas - durklas. Vyrų kapuose reta papuošalų, rūbas susegtas ir puoštas lankine sege, prie raitelio kojų randami pentinai. Šalia vyro kape dažnai laidojamas ir žirgas ar tiktai žirgo galva.

Moterims į kapą beveik visada įdedamas verpstukas, dažnai yla ir peiliukas. Ankstyvuosiuose šios srities moterų kapuose randama nedaug papuošalų — kartais antkaklė, o rūbas susegtas smeigtuku ar sege. VII—VIII a. jų kapai iš kitų išsiskiria savitais ir puošniais papuošalais. Moterų galvos puoštos ilgu, iki 40 cm, virbo formos smeigtuku. Ant galvos jos dėvėjo kepurėles ar apgalvius su širdies formos pasidabruotais kabučiais, o ant kaklo gintaro ir žalvario įvijų apvarąs bei antkakles. Drabužį segėsi didelėmis lankinėmis segėmis, o juosmens srityje dažnai kabėjo kiauraraštis puošnus kabutis. Ant abiejų rankų mūvėjo apyrankes. Tiek moterų, tiek vyrų kapuose randama pavienių gintarinių karoliukų, matyt, amuletų.

VII a. šioje teritorijoje ėmė plisti mirusiųjų deginimo paprotys, kuris pamažu įsigalėjo, ir nuo IX a. iki pat XIII a. mirusieji buvo deginami. Degintiniai kapai randami panašaus dydžio duobėse kaip ir griautiniai, įkapės paprastai būna apdegusios ar specialiai sulankstytos.

VII—X a. lamatiečių etnokultūrinė grupė turėjo daug bendru­mų su kaimyninėmis skalvių, žemaičių ar kuršių gentimis. Beje, nors ji susidarė iš vienos kultūrinės srities kaip ir prūsai, tačiau pamažu nuo jų nutolo, suartėdama su lietuvių kalba kalbėjusiomis gentimis.

Kuršiai

Pajūrio kapų su akmenų vainikais teritorijoje VI a. buvo dvi etnokultūrinės sritys: pietuose — Lamatos, o šiaurinėje dalyje — kuršių genties. Kuršių kultūros arealas buvo susidaręs nuo dabartinės Klaipėdos apylinkių iki Ventos upės žiočių šiaurėje (dab. Latvijoje).

VI—VIII a. kuršiai savo mirusiuosius laidojo tiktai nedegintus, o nuo VIII a. pabaigos iš prūsų žemių ėmė plisti deginimo papro­tys. Iki XI a. abejos apeigos gyvavo lygiagrečiai, o vėliau įsivyravo mirusiųjų deginimas, kuris tęsėsi net iki XV a. Mirusieji laidoti plokštiniuose kapinynuose, tvarkingomis eilėmis. Vyrai ir moterys laidoti daugiausia skirtingomis kryptimis.

VIII—XIII a. kuršių kapai iš kitų Lietuvos genčių kapinynų išsiskiria įkapių turtingumu. Vyrams į kapą buvo dedamos dvi, o kartais ir trys keturios ietys, trumpas vienašmenis kalavijas, vėliau — dviašmenis, ilgas kovos peilis odinėse makštyse, žąslai, dalgelis, galąstuvėlis. Rūbas buvo susegamas sege, o turtingesnių net trimis keturiomis. Nuo X a. lankines seges pakeitė pasaginės. Retai aptinkama antkaklė ar apyrankės, dažniau papuošalai randami kaip įkapės — dovanos. Puošnūs, žalvariu apkaustyti diržai niekad nejuosia mirusiojo, o tik įdedami greta. Kuršiai savo karių nelaidojo su žirgu, tačiau kape užkasdavo žirgui skirtas įkapes: balno kilpas, žąslus, pentinus, kamanas.

Moterys galvos dangą puošė lankine žieduota sege, o nuo IX a. — nedideliu smeigtuku ar ilgu virbu — smeigtu, ant kaklo mėgo dėvėti vytines antkakles, rūbą susegdavo stambiu trikampiu ar kryžiniu su kabučiais smeigtuku. Ant abiejų rankų mūvėjo po kelias apyrankes, o prie juosmens dažnai buvo prisikabinusios apskritą medalioną. Moterims į kapą buvo įdedama ir daugiau papuošalų — dovanų, kartais tošinėje dėžutėje. Pomirtiniam gyvenimui joms įdėdavo ylą, peiliuką, akmeninį ar gintarinį verpstuką, VIII—IX a. — miniatiūrinius juostų vijimo įrankėlius. Vyrų, moterų ir vaikų kapuose dažnai aptinkami geriamųjų ragų likučiai, molinis miniatiūrinis puodelis, taip pat beveik visuose po vieną du gintarinius karoliukus-amuletus, kabintus prie antkakles, segės ar ieties. Vyrų kapuose randami šukų formos kabučiai-amuletai - iš VII a. gintariniai, o nuo X a. - žalvariniai; VIII-X a. moterų kapuose prie viršugalvio randama apskrita gintarinė plokštelė. Tiktai kuršiai savo mirusiesiems į kapus dar dėdavo miniatiūrines darbo įrankių įkapes. VIII—X a. plito mirusiųjų deginimo paprotys. Laidojama buvo pailgose duobėse, įkapės dažnai išdėstomos tokia tvarka kaip ir nedegintiniame kape. X-XI a. sudeginti mirusieji užkasami apskritose duobėse kartu su laužo likučiais. XIII a. mirusieji laidojami didelėse, 2,5 x 7,5 m dydžio, duobėse, kurių dugne randama iki 10 sudegintų kaulų krūvelių. Gal tai būta užpuolimo metu žuvusių žmonių kolektyvinių kapų. Degintiniuose kapuose kartais randamos įkapės būdingos ir moterims, ir vyrams, todėl lieka neaišku, ar tai papildomos dovanos, ar ne vieno žmogaus kapas. Degintiniuose kapuose įkapės būna apdegusios, o antkaklės bei apyrankės būtinai sulaužytos ar įdėta tiktai jų dalis.

X—XII a. kuršių kultūros klestėjimo laikais pastebėtas gyventojų pagausėjimas, turtingiausios įkapės, daugiausia sidabru puoštų dirbinių, geriausi ginklai. Papuošalai daugiausia vietinių meistrų darbo, o ginklai dažnai mainyti su vikingais ar užgrobti iš kitų kraštų.

IX a. kuršių gentis, tuo pačiu ir atskiros šios genties valdomos žemės, paminėta skandinavų šaltiniuose. Kuršiai buvo gan karinga pajūrio gentis, pamažu plečianti savo ribas, užimanti aplinkines dykras ar kai kurias kaimyninių genčių žemes. XI a. buvo nustumti lybiai, kuršiai įsikėlė į žemaičių žemes. XI a. susidarė konfederacinis kuršių žemių junginys, kuris netapo valstybe tiktai dėl XII a. buvusio ūkio nuosmukio. XII a. pietinės kuršių žemės pateko žemaičių priklausomybėn. Pajūrio kuršiai, bijodami žemaičių ekspansijos, XIII a. viduryje įsileido kalavijuočius. Tolesnės kovos su ordinu labai nualino kraštą ir išretino jo gyventojus, ypač tuos, kurie labiausiai priešinosi. Kaip atskira etninė grupė kuršiai minimi net iki XVI a. pabaigos.

Tekstas ir iliustracijos iš: