Archeologijos mokslas tyrinėja žmonijos praeitį pagal materialinės kultūros liekanas. Šia prasme ji tarsi nėra apribota laike, tačiau tradiciškai iki šiol orientuojamasi daugiausia į priešistorinių (ikivalstybinių) epochų tyrimus. Valstybės laikotarpio archeologinių objektų tyrinėjimai specialiomis archeologijos rūšimis virto tik XX a. antroje pusėje, nors kai kurios jų dar tebesiformuoja iki šiol. Toliau remiantis Lietuvos archeologijos pasiekimais bus bandoma plačiau panagrinėti bene pačią problematiškiausią archeologijos rūšį - naujausiųjų laikų archeologiją.

Pats pavadinimas - naujausiųjų laikų (XIX-XX a.) archeologija - yra lietuviškas darinys, sukurtas sekant visuotine istorijos periodizacija, dalinančia ją į 4 pagrindinius periodus. Naujausieji laikai yra paskutinis istorijos periodas, besiribojantis su dabartimi, tad, atrodo, ką jame gali pasakyti archeologija? Toks klausimas buvo keliamas iki XX a. 9-ojo dešimtmečio, kada pradėjo rastis atskiros naujausios istorijos atskirų siaurų sričių tyrinėjimų šakos, kuriose naudojami įvairūs archeologiniai metodai ir dirbama su materialinės kultūros liekanomis. Siekiant konkrečių tikslų buvo sukurti ir konkretūs naujausiųjų laikų archeologijos pavadinimai, kurie gali būti laikomi jos tam tikrų dalių sinonimais. Tai gabidžologija (angl. garbage - atliekos), kuri tiria šiuolaikinių visuomenių veiklos rūšis pagal jų paliekamas atliekas, daugiausia šiukšlynus. Tai industrinė (pramoninė) archeologija, tyrinėjanti industrinės visuomenės gamybos priemonių ir produktų reliktus. Tai teismo archeologija, užsiimanti daugiausia smurtinių mirčių aukų kapaviečių tyrimais ir glaudžiai bendradarbiaujanti su teismo medicina. Tai moderni (šiuolaikinė) (angl. modern) archeologija, bandanti aprėpti įvairias X!X-XX a., materialinės kultūros liekanas tiriančias archeologijos sritis ir jungianti jas į visumą, kurią čia ir vadiname naujausiųjų laikų archeologija, kad atskirtume modernumą kaip dabarties pažangą nuo istorinio moderno. Pavarčius Lietuvoje beveik neprieinamą specialiąją literatūrą apie naujausiųjų laikų archeologiją, jos sinonimų galima rasti ir daugiau, tik ne visi jie plačiai vartojami.

Tačiau kodėl pastaruoju metu vis labiau domimasi naujausiųjų laikų archeologija, jei šio laiko visuomenės istorijai visapusiškai atskleisti yra daugybė įvairiausių rūšių masinių šaltinių, kurių nebuvo nė vienoje ankstesnėje epochoje? Atsakymas slypi pačiame istorijos moksle. Iš senesnių laikų mūsų dienas pasiekė perdėm tradicinis istorijos supratimas, iš visų jos šaltinių pirmenybę teikiantis rašytiniams ir dauguma išvadų darantis remiantis būtent jais. Nors istorijoje jau seniai gyvuoja atskira jos sritis - šaltinių kritika, ji negali būti absoliuti panacėja nuo galimų netikslumų atkuriant ir vertinant praeitį rašytinių šaltinių pagalba. Šiandien dauguma istorikų jau lyg ir nebesiginčija dėl to, kad rašytiniai šaltiniai nėra visiškai objektyvūs ir visapusiški. Net ir milžiniškuose masinių šaltinių masyvuose visuomet kažko trūksta ir kažkas kelia įtarimų. Naujausiųjų laiku archeologija kaip tik ir turėtų pildyti turimą praeities vaizdą. Šia prasme ji gali tapti santykinai savarankiška archeologijos sritimi.

Kaipgi naujausiųjų laikų archeologija respektuojama Lietuvoje? Šiandien mes dar jos neturime. Iki XX a. 10-ojo dešimtmečio atliekant archeologinius tyrimus apskritai nekreipta dėmesio į naujausiuosius laikus. Joks šio laikotarpio objektas nebuvo specialiai tyrinėjamas, kasinėjant ankstesnių laikotarpių objektus XIX-XX a. sluoksniai būdavo pašalinami kaip nereikalingas balastas jo beveik nefiksuojant. Padėtis palengva pradėjo keistis pradėjus atkasinėti sunaikintus prieškario Lietuvos paminklus, perlaidoti pokario partizanus, nors tai tebėra išimtys. Iki šiol nesuvokti tokie esminiai naujausiųjų laikų archeologijos dalykai kaip jos objektas, tikslai, šaltiniai. Bene aiškiausias yra tik pats tyrimų metodas, jo esmė - archeologiniai kasinėjimai paaiškina kokį nors faktą ar reiškinį, kai nėra kitų duomenų norimam rezultatui pasiekti. Tokius kasinėjimus galima skirstyti į architektūrinių liekanų ir smurtinių kapaviečių atkasimus. Architektūrinėmis liekanomis laikomi monumentai ir pastatai. Sunaikintų paminklų atkasimo pavyzdžiu gali būti 1988-1989 m. Lietuvos istorijos instituto (vadovas Vytautas Daugudis) vykdytas Trijų kryžių, stovėjusių Vilniaus Plikajame kalne, liekanų atkasimas. Trys kryžiai čia buvo pastatyti 1916 m., o susprogdinti 1950 m. Nors tyrinėjimų tikslas buvo atkasti pačius kryžius, tuo pačiu buvo ieškoma čia buvusio piliakalnio. Pastatų liekanų atkasimo pavyzdys - Akademijos (Kėdainių r.) šv. Povilo bažnyčios, statytos 1913 m. ir nugriautos 1963 m., pamatų atkasimas 1996 m. Kiek architektūrinių liekanų buvo atkasta atliekant archeologinius tyrimus Lietuvoje - nėra ne tik statistikos, bet ir elementarios registracijos, nekalbant jau apie tokių tyrimų ataskaitas. Panašiai yra ir su smurtinių aukų kapaviečių atkasimu. Išskirtinis ir pats žymiausias atvejis yra Tuskulėnų kapavietė Vilniuje, kur 1994-1996 m. Pilių tyrimo centro "Lietuvos pilys" darbuotojai (vadovas Vytautas Urbanavičius) ištyrė 6700 kv. m. plotą ir surado 706 1945-1947 m. sušaudytų ar kitaip nužudytų žmonių palaikus. Čia viskas buvo kruopščiai dokumentuojama ir fiksuojama, kadangi dirbta prižiūrint teisėtvarkos institucijoms, tačiau palaikų identifikavimas bei suvestinių tyrimų rezultatų paskelbimas užtruko ir neatliktas iki šiol. Panašios, tik kur kas mažesnės yra pokario partizanų kapavietės, buvusios tam nepritaikytose vietose (palaikai užkasti įvairiose senose duobėse, pelkėtose vietose, net šiukšlynuose bei šuliniuose). Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę palaikai buvo perkeliami į kapines. Dauguma tokių perlaidojimų atlikta nedalyvaujant specialistams ir tai turėjo liūdnų pasekmių (net specialistui sunku deramai atkasti ir užfiksuoti dažnai smarkiai sužalotus palaikus), tačiau keliolikoje vietų archeologai dalyvavo. Tai leido ne tik surinkti nemažai medžiagos apie paskutines aukų gyvenimo akimirkas, bet ir sukaupti konkrečių liudijimų apie tarybinių represinių organų vykdytus kankinimus bei žalojimus. Tokių tyrinėjimų pavyzdys yra 32 partizanų palaikų atkasimas Leipalingyje (Lazdijų r.) 1991 m. (archeologas Vytautas Urbanavičius). Kruopščiai 1999 m. ištirti ir 6 partizanų palaikai Marijampolėje (vadovas Bronius Dakanis). Tačiau tokių dokumentuotų perlaidojimų būta nedaug. Apie daugumą jų ne tik neliko jokios dokumentinės medžiagos, bet nežinomi net ir jų vykdymo faktai. Tokie perlaidojimai tik galutinai paslėpė buvusių nusikaltimų pėdsakus.

          Be pokario partizanų kapaviečių, pasitaiko ir ankstesnių laikų smurtinėmis mirtimis mirusiųjų kapaviečių. Vieną tokią kapavietę (tiksliau - jos vietą, nes kaulai buvo išrinkti ir sudėti į krūvą greta kasamos duobės) Žemuosiuose Paneriuose (Vilnius) teko tyrinėti ir šio straipsnio autoriui 1998 m. Sprendžiant pagal radimo aplinkybes bei aptiktus kaulus (juos ištyrė antropologas Rimantas Jankauskas), čia būta 1812 m. atsitraukiant sušalusių 16 Napoleono armijos kareivių palaikų. Tokio pobūdžio radiniai paprastai aptinkami atsitiktinai, tad tikslinga archeologiškai tyrinėti kiekvieną žmogaus kaulų radimvietę, jeigu tik neaišku, ką ji slepia ar kapavietės negalima palikti.

          Naujausiųjų laikų archeologijai peno gali duoti ir ankstesnių laikotarpių archeologijos objektų tyrinėjimai, ypač tie, kuriuose buvo rasti tik vėlyvi sluoksniai ar radiniai. Tokių tyrimų pavyzdys - Smalininkų (Jurbarko r.) miestelio kultūrinio sluoksnio paieškos, 1997 m. (vadovas Linas Kvizikevičius). Iškasus 35 šurfus po 1 kv. m.  rasti lik 50-175 cm. storio XIX-XX a. sluoksniai. Panašūs yra Zarasų ir Rokiškio senamiesčių tyrinėjimų rezultatai. Visi tokie tyrinėjimai paprastai laikomi nesėkmingais archeologiniu aspektu, nes neaptikti ankstyvesni sluoksniai, ir jų rezultatai išsamiau nenagrinėjami. Nekreipiamas dėmesys ir į tikrai svarbias struktūras vien dėl to, kad jos yra vėlyvos. Čia kaip pavyzdį galima pateikti Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų tyrinėjimus. Dalį rūmų perkirto 1831-1878 m. įrengtos tvirtovės apie 2,5 m gylio griovys, užverstas 1881-1884 m. Nors pati tvirtovė sunaikinta 1878 m. ir didžioji dalis jos liekanų mūsų dienų nepasiekė, veltui valdovų rūmų tyrinėjimų publikacijose ieškotume archeologinių duomenų apie XIX a. tvirtovės struktūras. Tokie duomenys paprasčiausiai nebuvo renkami, nes laikoma, kad Rusijos imperijos tvirtovės istorijai atskleisti visiškai pakanka istorinių šaltinių duomenų.

          Tokiu būdu, nors per paskutinį dešimtmetį archeologiniu metodu ir sukaupta šiek tiek duomenų iš naujausiųjų laikų materialinės kultūros palikimo, tačiau tolesnis šių duomenų panaudojimas yra daugiau nei. Tuo tarpu pasaulinėje besiformuojančioje naujausiųjų laikų archeologijoje greta tyrimo metodo šiandien išsiskiria ir kita kryptis, kurią galima įvardyti istorijos pažinimo jungiamąja grandimi. Archeologiniais metodais gaunama medžiaga verifikuojami jau turimi šaltiniai, lyginant ir abipusiai papildant šiek tiek skirtingus rašytinių ir materialinės kultūros šaltinių duomenis. Tokiu būdu verifikuojami ir patys materialinės kultūros studijų metodai, kurie yra bendri visam žmonijos istorijos laikotarpiui tyrinėti - pradedant seniausiais laikais ir baigiant mūsų dienomis. Lietuvoje viso to nėra. Įvairių tokių tyrimų pavyzdžių užsienyje yra gana daug. Šio straipsnio autoriui 2000 m. pavasarį teko stebėti į būsimo rudųjų anglių karjero vietą patenkančios Indėno bažnyčios vietos tyrimus Vokietijoje (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė). Paskutinė tebestovinti bažnyčia čia buvo pastatyta XIX a. pabaigoje, o kapinėse aplink ją laidota iki XX a. antros pusės. Apie palaidotuosius yra išlikusios įvairios rašytinės ir kitokios informacijos. Tačiau šiuos kapus tyrinėja archeologai, kaulinę medžiagą analizuoja antropologai, o gauti rezultatai lyginami su rašytinių šaltinių duomenimis.

          Trumpa Lietuvos naujausiųjų laikų archeologijos apžvalga, turint omenyje pasaulines jos raidos tendencijas, liudija neblogas perspektyvas ateityje. Tai istorinių žinių apie praeitį patikrinimo būdas, kartu pateikiantis ir naujų materialinės kultūros šaltinių. Tyrinėjant XIX-XX a. sluoksnius ar struktūras nėra svarbios paties objekto materialinės kultūros liekanos. XIX-XX a. materialinės kultūros liekanos yra masinė medžiaga, kurią nei saugoti, nei plačiai tyrinėti netikslinga. Reikšmingos yra tik šių liekanų įvairiapusių tyrinėjimų metu pastebėtos tendencijos. Pastarosioms išryškinti pakanka vienkartinių naujausiųjų laikų archeologijos ekspe­rimentų, atitinkamai pasirinkus (ar atsitiktinai atradus) tyrimo objektus. Tad tolesnė Lietuvos naujausiųjų laikų archeologijos raida galima tik kaip konkretūs projektai. Tokiu projektu, pvz., galėtų tapti kokio nors tarybinės statybos objekto archeologiniai tyrimai, siekiant palyginti turimus rašytinių šaltinių duomenis su materia­linės kultūros realijomis. Panašių vienkartinių projektų nauda istorijos pažinimui neabejotina, tačiau jų įgyvendinimas labai pri­klauso nuo visų mūsų visapusiško požiūrio į krašto istoriją.

          Post scriptum. Jau parengus straipsnį spaudai atsirado galimas naujausiųjų laikų archeologijos objektas, teikiantis tam tikrų perspektyvų. Vilniuje, buvusiame Šiaurės miestelyje (XX a. tai buvo įvairių kariuomenių garnizonų dislokacijos vieta) 2001 m. rudenį kasant trasą buvo aptikta masinė jaunų vyrų kapavietė, kurios nei tikslesnė chronologija, nei paskirtis dar nėra paaiškėjusi.

          Post post scriptum (redaktoriaus pastaba). Ištyrus autoriaus minimą jaunų vyrų kapavietę (tyrimams vadovavo archeologas Albinas Kuncevičius) paaiškėjo, kad tai 1812 m. Vilniuje žuvusių Napoleono armijos karių kapavietė. Plačiau apie tai galima paskaityti:

http://www.vilnensis.vu.lt/nr-22/nap_kari.html

http://www.balticsworldwide.com/napoleon_graves.htm

http://www.bbc.co.uk/history/archaeology/napoleon_army_01.shtml

http://199.242.194.187/cgi-bin/webbbs_files/webbbs_config.pl?noframes;read=8140

Tekstas pagal: