|
|
Lietuvoje pirmieji senovės
daiktų rinkiniai žinomi iš Žygimanto Augusto (valdė 1548-1572
metais) laikų. Vilniaus Žemutinėje pilyje jis kolekcionavo senąją
ginkluotę, meno dirbinius ir kt. |
|
Žygimantas Augustas
|
|
|
XVI amžiaus istorikas
Motiejus Stryjkovskis Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos
Rusios kronikoje" aprašo apleistus piliakalnius, ardomus
kapinynus ir juose randamus daiktus. Įdomesni archeologiniai
radiniai buvo kaupiami ne tik Lietuvos didžiojo kunigaikščio,
bet ir mažesniuose dvaruose. Tiesa, šiais radiniais domėtasi
tik kaip retenybėmis ar įdomybėmis. |
|
Motiejus Stryjkovskis
|
| |
Pirmasis Lietuvoje kasinėti
piliakalnius bei pilkapius ėmėsi Dionizas Poška, XIX amžiaus
pradžioje įkūręs pirmąjį senienų muziejų tuščiavidurio
medžio kamiene - Baublyje. |
| |
| |
XIX amžiaus pirmoje pusėje
archeologinius kasinėjimus vykdė prancūzas Frederikas Diubua de
Monperė (Frederic Dubois de Montpereux), Liudvikas Adomas Jucevičius
ir kiti. |
| |
|
|
Pirmasis Lietuvos
archeologinę medžiagą susistemino priskirdamas ją trims
periodams (akmens, žalvario, geležies) grafas Eustachijus Tiškevičius.
Jo veikalas Žvilgsnis į vietinius archeologijos šaltinius"
išleistas 1842 m. Vilniuje, yra archeologijos mokslo pradžia
Lietuvoje. E. Tiškevičiaus iniciatyva 1855 metais įsteigta
Vilniaus laikinoji archeologijos komisija. Šios komisijos nariai
broliai Eustachijus ir Konstantinas Tiškevičiai, Adomas Honoris
Kirkoras, Liudvikas Syrokomlė-Kondratovičius, Adomas Pliateris
ir kiti domėjosi Lietuvos archeologiniais paminklais, tyrinėjo
kai kuriuos piliakalnius, pilkapynus, o radinius kaupė 1856
metais įsteigtame Vilniaus senienų muziejuje. |
|
Eustachijus Tiškevičius |
|
|
Vėliau Lietuvoje kasinėjimus
vykdė iš Peterburgo siunčiami archeologai: Eduardas Volteris,
Fiodoras Pokrovskis, Vladimiras Kaširskis, Ivanas Abramovas. |
|
Eduardas Volteris |
| |
Kauno
ir Gardino gubernijose pilkapius kasinėjo Karlas fon Šmitas (Carl von
Schmith), siekdamas išaiškinti senųjų Lietuvos gyventojų kilmę.
Archeologijos srityje jis darbavosi apie 40 metų. 1863 metais Šmitas
parašė archeologijos darbą Necrolithuanica", kurio rankraštis
šiuo metu yra Švedijoje.
Mokslinę
ir švietėjišką Archeologijos komisijos veiklą nutraukė carinė
Rusijos valdžia, numalšinusi 1863 metų sukilimą.
|
| |
|
|
1893 metais Vilniuje įvyko
IX Rusijos archeologų suvažiavimas, kuris paskatino aktyviau
imtis priešistorės tyrinėjimų. Fiodoras Pokrovskis pirmasis žemėlapiuose
sužymėjo archeologijos paminklų vietas. Be to, 1893,1895 ir
1899 metais jis išleido Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijų
archeologinius žemėlapius. Juose nurodyti piliakalniai,
pilkapynai, akmeninių, bronzinių (žalvarinių), geležinių
kirvių, buožių, strėlių antgalių ir kitų dirbinių
radimvietės. |
|
Fiodoras Pokrovskis |
|
|
Tyrinėdami vakarų baltų
priešistorę XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje
daug dirbo vokiečių mokslininkai Otas Tišleris (Otto Tischler)
ir Adalbertas Becenbergeris (Adalbert Bezzenberger). |
|
Adalbertas Becenbergeris
|
|
|
XX amžiaus pradžioje
labiau susidomėta Lietuvos piliakalniais. Juos tyrinėjo lenkų
archeologas ir antropologas Liudvikas Kšyvickis (Ludwik Krzywicki).
Daug radinių ir naujų priešistorės paminklų aptiko Vandalinas
Šukevičius ir Tadas Daugirdas. Pastarasis savo archeologinius
rinkinius padovanojo Kauno miesto muziejui. |
|
Liudvikas Kšivickis |
|
|
Atkūrus
Lietuvos nepriklausomybę, 1919 metais buvo įsteigta Valstybės
archeologijos komisija. Nepriklausomybės metais archeologijos paminklus
daugiausia tyrinėjo Petras Tarasenka (1928 metais išleidęs Lietuvos
archeologinį žemėlapį), generolas Vladas Nagevičius, Eduardas
Volteris. Jonas Puzinas 1938 metais išleido pirmąjį archeologijos
vadovėlį Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys".
Be
to, trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje įkurta daug kraštotyros
muziejų: Telšių Alkos", Šiaulių Aušros", Alytaus,
Biržų, Kėdainių, Klaipėdos, Kretingos, Marijampolės, Panevėžio,
Rokiškio. Juose buvo kaupiama ir archeologinė medžiaga.
|
|
Petras Tarasenka |
|
|
Pokario
metais Lietuvoje priešistorės paminklus tyrinėjo ir iki šiol
tebedirba archeologai Pranas Kulikauskas, Regina Kulikauskienė, Rimutė
Rimantienė, Mykolas Michelbertas, Adolfas Tautavičius, Laima
Vaitkunskienė ir kiti. Šiuo laikotarpiu išleista nemaža solidžių
knygų: Lietuvos archeologijos bruožai", keturtomis Lietuvos
TSR archeologijos atlasas", Lietuvių etnogenezė" ir kt.
Daug
dirbama tyrinėjant Vilniaus Žemutinę pilį, Kernavės papilio miestą,
Šventosios (prie Palangos), Biržulio (Telšių r.), Kretuono (Švenčionių
r.) apyežerių, Šešupės upės baseine esančias akmens ir žalvario
amžių gyvenvietes, Marvelės (Kaune), Dauglaukio (Tauragės r.)
kapinynus, Palangos senovės gyvenviete. Platūs tyrinėjimai vykdomi ir
kitose istorinėse baltų žemėse: Latvijoje - prie Lubano ežero,
Zvejniekuose prie Burtniekų ežero, Sarnatėje netoli Liepojos miesto,
Mukukalnyje, Kivutkalnyje prie Dauguvos upės, Rygoje, Cėsyse prie
Gaujos upės; Baltarusijoje - prie Naručio ežero, Krivinoje, Zacenjėje
šiauriau Minsko, Lydoje, Naugarduke, Gardine, Vitebske, Polocke;
Rusijoje - Usviatų mikroregione, esančiame pietinėje Pskovo srities
dalyje, Demidovkoje, Nekrasine - vakarinėje Smolensko srities dalyje,
Kaliningrado srityje (buvusioje Prūsijoje) - Cedmare, esančiame pietinėje
srities dalyje, Sembos pusiasalyje; Lenkijoje - Šveicarijos kaime, esančiame
Suvalkų vaivadijoje, Žuceve, Gdanske ir kitur.
|
|
Pranas Kulikauskas |
|
|
Baltų kultūros tyrinėjimai
neįsivaizduojami be pasaulinio garso mokslininkės Marijos
Gimbutienės (1921-1994) darbų. Daug Los Andželo profesorės
Gimbutienės knygų išleista užsienio kalbomis, o iš paskelbtų
lietuviškai reikšmingiausios yra Baltai priešistoriniais
laikais" ir Senoji Europa".
Plačiau
apie dr. Mariją Gimbutienę skaitykite:
http://www.online.pacifica.edu/cgl/about
|
|
Marija Gimbutienė |
|
Iš
Algirdas Girininkas,
Olijardas
Lukoševičius.
Lietuvos
priešistorė. Vilnius, 1997, p.10-11. |
|
