VIDURAMŽIŲ SĄVOKOS VARTOJIMO LIETUVOJE SPECIFIKA

Viduramžių archeologija Lietuvoje nėra visuotinai pripažinta, pavadinimas diskutuotinas. Tam yra savos priežastys, kurių neišsiaiškinus neįmanoma geriau suprasti Lietuvos viduramžių archeologiją europiniame kontekste. Archeologija Lietuvoje susiformavo kaip ikiistorines epochas tyrinėjantis mokslas. Pagrindinės jos nuostatos buvo paimtos iš artimesnių ir tolimesnių kaimynų. Lietuva kaip kraštas niekada nebuvo vienas iš originalias idėjas archeologijoje generavusių kraštų. Jeigu tokių ir būta, jos archeologijos mokslo pasaulyje plačiau nepaplito. Tai liečia ir viduramžių archeologiją. Tiek pavadinimas, tiek jo konkretus turinys, tyrinėjimo objektas, metodai ir visa kita yra atnešti iš Vakarų Europos. Ar jie gali būti taikomi Lietuvoje, - viena iš šiame straipsnyje keliamų problemų. Viduramžių archeologija negalima be viduramžių istorijos kaip atitinkamo krašto istorijos skirsnio supratimo. Deja, viduramžių termino vartojimas Lietuvos istorijoje kelia problemų. Jų specialiai netyrinėjant galima pasakyti tik tai, kad iki šiol Lietuvos istorija buvo skaidoma į atskirus etapus pagal įvairius valstybės gyvavimo įvykius ir reiškinius ignoruojant bendraeuropinę istorijos periodizaciją. Pavyzdžių galima pateikti daug. Atskirai reikia paminėti tarybinį laikotarpį, kai pagal marksizmo reikalavimus Lietuvos istorijoje buvo taikomas feodalizmo terminas, vartotas įvykiams iki 1861 m. (baudžiavos panaikinimo) aprašyti. Sąlygos viduramžių terminą pradėti vartoti atitinkamam Lietuvos istorijos laikotarpiui pažymėti susidarė tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pradėjus krašto istoriją pristatyti Europai. Bene pirmas į Lietuvos istorijos sampratą įvedė viduramžių terminą 1992 m. archeologas Adomas Butrimas. Jo rašytame vadovėlyje aptinkame niekaip nepaaiškintus terminus „ankstyvieji viduramžiai" ir „brandūs viduramžiai". Kiek vėliau pasirodžiusiame kitame to paties autoriaus vadovėlyje „viduramžių" termino vartojimas yra dar neaiškesnis. Į akademinę visuomenę „viduramžius" 1995 m. įvedė istorikė Jūratė Kiaupienė, kalbėdama apie juos daugiau kultūriniu aspektu. Tačiau šis terminas tarp istorikų dar nėra prigijęs - tai rodo paskutiniai jų darbai.

Neaiškus ir iki šiol neapibrėžtas „viduramžių" termino vartojimas Lietuvos istorijoje trukdo šią sąvoką vartoti archeologijoje. Maždaug iki XX a. 6-ojo dešimtmečio Lietuvoje nebuvo poreikio kaip nors analizuoti ar sisteminti valstybės laikotarpio archeologinę medžiagą, nors šio laiko objektų kasinėjimai prasidėjo dar XIX a. viduryje. Suintensyvėję pilių, senkapių ir miestų tyrinėjimai skatino pradėti detaliau tyrinėti ir šio laikotarpio medžiagą, kuri dažniausiai būdavo apibrėžiama konkrečiomis chronologinėmis ribomis - XIV-XVII a., valstybinį XIII a. laikotarpį neretai priskiriant prie proistorės. Tokia padėtis truko gana ilgai - iki pat XX a. paskutinio dešimtmečio. Valstybinio laikotarpio archeologinė medžiaga geriausiu atveju buvo skiriama feodaliniam laikotarpiui. Taip atsitiko dėl labai menko Lietuvos archeologų susipažinimo su analogiškais Europos archeologų darbais. Net pradėjus plačiau domėtis užsienio archeologų darbais, nežinant konkretaus sąvokos „viduramžiai" turinio, ji pradžioje tiesiog pakeitė „feodalizmo" terminą. Tačiau ir tai buvo nemažas žingsnis į priekį, nes archeologijos moksle pradėta išskirti atskirą specifinę valstybės laikotarpio archeologiją. Tačiau tokio pavadinimo europinis archeologijos mokslas nežino, tad tolesnis neišvengiamas žingsnis yra lietuviškos terminijos sulyginimas su europine. Pastaroji valstybės laikų archeologiją skirsto taip pat, kaip ir istoriją: į antikinę, viduramžių ir naujųjų laikų (pastaroji kai kada dar vadinama poviduramžių (angliškai postmedieval) arba šiuolaikine (angliškai modern; šiuo terminu pastaruoju metu labiau linkstama įvardyti naujausių laikų (nuo XIX a.) archeologinius tyrimus). Detalesnė viduramžių archeologijos periodizacija ir chronologija iki pat šiandienos Lietuvoje lieka nepagrįsta, nes termino vartojimas tebėra nepakankamai tikslus ir vienareikšmis. Jį griežčiau apibrėžti - pirmiausia chronologine prasme - galima tik remiantis patirtimi tų šalių, kuriose jis jau seniai vartojamas.

VIDURAMŽIŲ LAIKOTARPIO CHRONOLOGIJA

Viduramžių laikotarpio chronologijos problemas galime suskirstyti į 3 dalis: laikotarpio pradžia, laikotarpio pabaiga ir vidinė periodizacija. Laikotarpio pradžios klausimai aktualūs tik antikinį laikotarpį turėjusiems kraštams, nes sunku vienareikšmiškai nubrėžti ribą tarp jų. Tose vietose, kur šio laikotarpio nebuvo, paprastai viduramžių pradžia siejama su valstybės atsiradimu. Išimčių čia nėra daug. Labai anksti, net V a., viduramžiai pradedami Lenkijoje, kur iškart įvardijami kaip ankstyvieji. Tai mechanistinis sekimas Vakarų Europos chronologija, neturintis realaus pagrindo. Apie tikrųjų viduramžių pradžią Lenkijoje tegalima kalbėti nuo X amžiaus. 966 m. kaip oficiali krašto apkrikštijimo data rodo jau Lenkiją įsirašius į Europos istoriją. Panaši padėtis Čekijoje (Bohemijoje), kur viduramžių archeologijai skiriamas laikotarpis nuo VI iki XVI a., tačiau tikrieji viduramžiai čia pradedami tik maždaug nuo 1000 metų. Kitur nurodomas IX amžius. Vengrijoje viduramžiai siejami su krikščionybės priėmimu joje 1000 m., nors valstybės pradžia yra Arpado pradėtas dabartinės Vengrijos (Panonijos) teritorijos užkariavimas 896 metais. Skandinavijoje (Švedijoje, Norvegijoje ir Suomijoje) viduramžių pradžia laikoma 1050 m. Šis laikotarpis čia eina iškart po Vikingų laikų (800-1050). Danijos istorijoje viduramžiai prasidėjo kiek anksčiau, nes kraštas kiek anksčiau (X a.) priėmė krikščionybę. Čia jų pradžia laikomas X amžius. Taigi į vakarus nuo Lietuvos esančiose valstybėse viduramžių terminas vartojamas visuotinai ir siejamas su valstybės atsiradimu bei krikštu. Lietuvai sekant šiais pavyzdžiais, viduramžių pradžios reikėtų ieškoti XIII a. Tai, kad kraštas iki XIV a. pabaigos taip ir neįsirašė į krikščioniškų kraštų tarpą, reikėtų laikyti tik vietine viduramžių specifika, kaip ir spartų teritorijos plėtimąsi rytų kryptimi į teritorijas, kurių viduramžiškumas iki šiol yra didelė problema.

Rusijos istorijoje viduramžiai yra labai neaiškus laikotarpis. Dauguma rusų istorikų šį terminą vartoti vengia, tad viduramžius Rusijos istorijoje išskiria tik anglų bei prancūzų istorikai. Ten, kur jis pavartojamas, iškart susiduriama su dideliais neaiškumais. Pavyzdžiui, viduramžiams skiriamas laikotarpis nuo totorių užkariavimo iki Petro I valdymo laikų, išskiriant Kijevo Rusios laikotarpį (862-1240 m.). Jis, be abejo, irgi turėtų priklausyti viduramžiams, tad čia laikotarpio pradžią turėtume maždaug IX a. viduryje. Pastaruoju metu kai kurie Rusijos archeologai (Valentinas Sedovas) ir Rusijai pradėjo taikyti lenkišką viduramžių pradžios datą (V a.), laikotarpį iki Kijevo Rusios įvardydami kaip ankstyvuosius viduramžius. Taigi aplink Lietuvą pastebima aiški tendencija nacionalines istorijas periodizuoti pagal europinę schemą, kartais netgi dirbtinai vartojant terminus.

Viduramžių pabaiga kaimyniniuose kraštuose yra aiškesnė. Lenkijoje ji paprastai datuojama kažkur apie 1500 m. Dabartinė pasaulinė medievistika viduramžių pabaiga Lenkijoje laiko 1492 m., kai su Kazimiero Jogailaičio mirtimi užsibaigia ankstyvoji Jogailaičių valstybė. Viduramžių pabaiga Čekijoje yra 1526 m. (Jogailaičių dinastijos pabaiga). Skandinavijoje viduramžių epocha užsibaigia Reformacija irgi XVI a. pradžioje. Pastaruoju metu Europos medievistai linkę peržiūrėti tradicines viduramžių pabaigos datas (Amerikos atradimas ar reformacija) ir jas kiek paankstinti. Pavyzdžiui, Vokietijoje viduramžių pabaiga jau nurodoma 1450 m. Rusijoje viduramžių pabaiga vėlgi yra visiškai neaiški. Literatūroje nurodomos įvairios datos tarp XV a. pabaigos ir XVIII a. pradžios, nors daugiausia linkstama jas sieti su konkrečiais XVI-XVII a. įvykiais. Atsižvelgiant į viduram­žių pabaigą pas kaimynus, Lietuvoje jų pabaigos reikėtų ieškoti apie XV a. pabaigą - XVI a. pradžią. Kadangi viduramžių istorijoje svarbūs valdovai, tai tiks­lesne data greičiausiai reikėtų laikyti 1492 m. - Kazimiero Jogailaičio valdymo pabaigą. Tai sutampa su Lenkijos istorija ir neblogai koreliuoja su europine viduramžių pabaiga. Vėliau einantys naujieji laikai savo pagrindiniais bruožais Lietuvoje jau gerai koreliuoja su europine istorija.

Viduramžių laikotarpio vidinė periodizacija, atsižvelgiant į Lietuvoje menkai pažįstamą viduramžių epochą, tuo tarpu nėra aktuali. Europoje viduramžiai paprastai dalijami į tris laikotarpius: ankstyvuosius (V-VIII a.), brandžiuosius (IX-XII a.) ir vėlyvuosius (XIII-XV a.). Lietuvoje turint labai suspaustą, vos 300 metų trukmės, viduramžių laiką, bet kuriuo atveju tokie laikotarpiai irgi bus labai suspaustos trukmės, vargu ar sieks daugiau nei po šimtą metų. Čia pirmiausia turėtų padirbėti istorikai, išryškindami europinius atskirų viduramžių laikotarpių bruožus ir lygindami juos su lietuviškomis realijomis. Tik po to gautus rezultatus bus galima taikyti archeologinei medžiagai.

LIETUVOS VIDURAMŽIŲ ARCHEOLOGIJOS ŠALTINIŲ SPECIFIKA

Aukščiau išdėstytos mintys apie Lietuvos viduramžių chronologines ribas visiškai tenkina archeologijos mokslą ir leidžia gana tiksliai apibrėžti viduramžių archeologiją kaip atskirą archeologijos sritį jos nebepainiojant su vėlesne naujųjų laikų archeologija. Viduramžių archeologija Lietuvoje netgi geriau nei Europoje atsiskiria nuo ankstesnio ir vėlesnio jos laikotarpių. Čia nemažą reikšmę turi Lietuvos istorijos specifika, kuri yra labai paveikusi tiek viduramžių archeologijos tyrinėjimo objektą, tiek jos šaltinius. Viduramžių archeologija, kaip Vakarų Europoje susiformavusi archeologijos sritis, Lietuvoje gali būti plėtojama tik visuotinai priimtomis jos kryptimis. Pastarosios jau senokai išdėstytos daugelyje tam skirtų apibendrinančių darbų, specialiai viduramžių archeologijai skirtų žurnalų. Viduramžių archeologija remiasi mažiausiai 3 pagrindinių šaltinių rūšimis: archeologiniais šaltiniais, istoriniais šaltiniais ir ikonografiniais šaltiniais. Kai kada pridedami architektūriniai bei materialinės kultūros (muziejiniai) šaltiniai. Vadinasi, viduramžių archeologija yra labai integralus mokslas, kurio laimėjimai labai priklauso nuo kiekvienos aukščiau išvardytos šaltinių rūšies ištirtumo. Pastarasis kaip ir pats šaltinių išsilaikymo laipsnis kiekvienoje šalyje yra skirtingas. Tai formuoja vienokius ar kitokius nacionalinius viduramžių archeologijos savitumus. Toliau šie savitumai bus smulkiau aptarti.

Archeologiniai šaltiniai kaip tokie, daugeliu atvejų esantys svarbiausi ar net vieninteliai priešistorinėse epochose, viduramžiais tampa tik dalimi visumos. Artefaktai (žmogaus pagaminti dirbiniai) bei ekofaktai (žmogaus panaudoti gamti­niai dariniai) viduramžiais dažniau aptinkami nematytais iki tol kiekiais, tad atsiranda neišvengiamas vienokios ar kitokios jų atrankos poreikis. Jie aptinkami tiek buvusiuose tradicinių (gyvenvietės, kapinynai), tiek naujų (pilys, miestai) rūšių archeologijos paminkluose. Lietuvos viduramžių paminklai turi ryškią specifiką, palyginti su artimesniais ir tolimesniais kaimynais. Pirmiausia tai šio laiko kapinynų turtingumas įkapių ir iš dalies specifinis kūno deginimo papročio buvimas, susijęs su ikikrikščioniškosios epochos gentiniu palikimu, kuris transformavosi ir į bendravalstybinį palikimą. Viduramžių pabaigos (XV a.) griautiniai kapai Lietuvoje yra turtingi įkapių. Jos gana įvairios: darbo įrankiai, ginklai, papuošalai, drabužių detalės, net kai kurios specialiai įdėtos įkapės (pvz., puodai). Jų mažai ar visai nebeaptinkama tik labai menkai pažįstamose miestų kapinėse. Kita Lietuvos viduramžių archeologinių šaltinių specifika yra labai mažas mūrinių pilių ir miestų skaičius. Mūrinių viduramžių pilių tėra 11, tikrų senųjų miestų - ne daugiau kaip dešimt. Mūrinių pilių stygių kompensuoja didelis Europoje neregėtas medinių pilių skaičius. Iš maždaug pusės tūkstančio II tūkstantmečio pirmąja puse datuojamų Lietuvos piliakalnių maždaug ant 150 viduramžiais stovėjo medinės pilys, sunykusios tik pačioje viduramžių pabaigoje. Apie 50 jų vietų yra kažkiek tyrinėtos, todėl turima nemažai medžiagos šiai archeologinių objektų rūšiai pažinti. Kartu santykinai mažas (apie 100 vietų, kurių didžioji dalis archeologiškai netyrinėta) yra su krikščionybe susijusių objektų skaičius. Visa tai yra vėlai kraštą pasiekusios krikščionybės ir su ja kartu sklidusios ekonominės pažangos rezultatas. Santykinai daug archeologinių šaltinių turima iš kaimo vietovių, kuriose atsispindi senoji ikivalstybinė krašto kultūra, ir labai mažai šaltinių iš miestų, bylojančių apie kraštą iš svetur pasiekiančias naujoves. Kituose kurtuose miestuose aptinkami archeologiniai šaltiniai sudaro pusę ar net daugiau viduramžių archeologinės medžiagos.

Be istorinių šaltinių neįmanoma deramai suprasti viduramžių epochoje archeologinių radinių. Daugelyje Europos šalių jų yra gana gausu, jie vietinės kilmės, tolygiau atspindi įvairias gyvenimo sritis, istorikų yra pakankamai ištyrinėti. Lietuva viduramžių istorinių šaltinių gausa pasigirti negali. Dauguma jų sukurti kitataučių, savaip supratusių vienus ar kitus krašte vykstančius reiškinius, menkai besidomėjusių krašte vykstančiais įvairiais procesais arba išvis neišmaniusiais apie daugelį svarbių dalykų. Ir nors jų absoliuti dauguma įtraukta į mokslinę apyvartą, dėl deramos rašytinių šaltinių kritikos nebuvimo dalis jų tebekelia mokslinius ginčus. Pastarųjų šaltinių panaudojimas interpretuojant archeologinę medžiagą yra diskusinis.

Į trečią vietą pagal svarbą viduramžių archeologijai Lietuvoje iškyla architektūriniai šaltiniai. Daugiausia tai mūriniai ikigotikinio ar gotikinio stiliaus pastatai ar jų liekanos. Nors gotika kaip stilius Lietuvoje vyravo iki XVI a. vidurio ir bent jau gotikiniai gyvenamieji namai intensyviausiai buvo statomi XVI a., dalis gotikinių pastatų yra iš viduramžių laikotarpio pabaigos. Kita, mažesnė, dalis jų yra drėgnose vietose išlikę medinės statybos fragmentai. Dauguma viduramžių architektūrinių liekanų randamos atliekant archeologinius ar specialius architektūrinius tyrimus, todėl jų skaičius turi tendenciją didėti.

Ikonografinių šaltinių iš viduramžių Lietuvos beveik nėra. Tėra žinomas vos vienas kitas šio laiko paveikslas, skulptūra. Tokie patys skurdūs ir moksliniu požiūriu beveik netyrinėti yra materialinės kultūros dirbiniai, esantys muziejuose arba privačiose kolekcijose.

Apibendrinant išsakytas pastabas apie viduramžių archeologijos Lietuvoje šaltinių specifiką, galima pasakyti, kad ji yra smarkiai pakreipta į grynai archeologinių šaltinių pusę ir turi tendenciją ateityje sparčiausiai gausėti. Dėl tokios padėties, neturint deramos atramos kitų grupių šaltiniuose, labai sunku archeologinius šaltinius interpretuoti, tačiau smarkiai padidėja jų reikšmė tyrinėjant įvairias viduramžių Lietuvos istorijos puses. Tačiau visose srityse labai trūksta specialių tyrinėjimų, be kurių viduramžių archeologija negali peržengti faktų kaupimo ir konstatavimo stadijos.

IŠVADOS

Viduramžių archeologija yra didžiojoje Europos dalyje pripažinta ir plačiai plėtojama archeologijos mokslo šaka, turinti savo specifiką. Pastaroji pasireiškia gausiais kitų rūšių šaltiniais bei valstybės realijų buvimu viduramžių archeologijos tyrinėjamu laikotarpiu.

Lietuvoje tik pastaruoju metu pradėtas plačiau vartoti viduramžių terminas, o viduramžių archeologijos turinys tebelieka neapibrėžtas. Jis dažniausiai painiojamas su vėlesniais naujaisiais laikais, irgi turinčiais savo specifiką.

Lietuvos atveju viduramžiais galima laikyti XIII-XV a. Smulkiau apibūdinti šią epochą yra istorikų prerogatyva. Viduramžių archeologija remiasi medievistikos pasiekimais, kurie turėtų nusakyti jos chronologines ribas bei laikotarpius. Viduramžių archeologija gali rutuliotis tik remdamasi vienas kitą papildančiais kelių rūšių pagrindiniais šaltiniais: grynai archeologiniais, istoriniais, ikonografiniais, architektūriniais ir materialinės kultūros.

Viduramžių archeologijos šaltinių Lietuvoje specifiką sudaro santykinai didelė kitiems kraštams nebūdingos medžiagos (kapinynų, medinių pilių) persvara prieš įprastinius (miestų, gyvenviečių) šaltinius. Kartu jaučiamas istorinių šaltinių stygius bei beveik visiškas ikonografinių ir materialinės kultūros šaltinių nebuvimas.

Tekstas pagal:

ZABIELA, Gintautas. Viduramžių archeologija Lietuvoje. Iš. Lituanistica. Vilnius, 2002, Nr. 3, p. 20-30.