ŽALVARIO IR ANKSTYVASIS GELEŽIES AMŽIAI

XVIII a. pr. Kr. - iki Kristaus

Žalvario amžius Lietuvos teritorijoje prasidėjo vėliau negu centrinėje Europoje, t.y. XVIII a. pr. Kr. Pereinamasis laikotarpis iš neolito į žalvario amžių buvo netrumpas, dar ilgai žmonės naudojo akmens amžiaus inventorių. Iš pradžių gatavi žalvario dirbiniai patekdavo mainų prekybos keliu.

Drėgnėjant klimatui, žmonės gyvenvietes ėmė kurti kalvelėse, nors dalis liko gyventi atvirose vietose. Kol kas žinoma apie 50 piliakalnių, kurie buvo apgyvendinti I tūkstantmetyje pr. Kr. Ankstyviausi iš jų - Nevieriškių, Narkūnų, Sokiškių piliakalniai. Iš viso Lietuvoje yra apie 1000 piliakalnių. Daugelis jų įrengti aukštos kalvos kyšulyje, prie vandens, iš kitos pusės apsaugoti atviromis kliūtimis - daubomis, upeliais. Apsigyvenę kalvose, gyventojai pirmiausia jas sustiprindavo padidindami aikštelę, iškasdami griovį, supildami pylimą bei apsitverdami. Pamažu susidarė gynybinė sistema, papildoma vis naujais įtvirtinimais. Piliakalnių aikštelės, palyginus su atviromis gyvenvietėmis, dažniausiai nedidelės, o jų dydis ir forma priklausė nuo kalvos. Vidutiniškas piliakalnio aikštelės dydis 60 x 30 m. Žmonės gyveno stulpinės konstrukcijos pastatuose. Priklausomai nuo paskirties pastatai buvo ilgi ar trumpesni stačiakampio formos ir ovalūs. Pastatai dažniausiai išsidėstę aikštelės pakraščiuose, su išėjimu į aikštelės vidurį. Iš tirto Nevieriškių piliakalnio nustatyta, kad vienu metu būta 6, kitu — net 13 pastatų. Statiniai rekonstruojami pagal aptinkamas stulpavietes bei židinius — ugniavietes, sukrautas iš akmenų.

Pagrindinis gyventojų verslas buvo gyvulininkystė — augintos kiaulės, stambieji ir smulkūs galvijai, arkliai. Medžioklė taip pat neprarado savo reikšmės — medžioti šernai, briedžiai, taurai, stumbrai, elniai, bebrai, meškos. Žvejyba tebuvo pagalbinis verslas. Išaugo žemdirbystės vaidmuo. Lietuvoje I tūkstantmetį pr. Kr. jau buvo paplitusi lydiminė žemdirbystė, miškų ir krūmų plotai buvo iškertami, deginami ir paverčiami derlingais laukais.

XVIII—XVI a. pr. Kr. besiformuojančioje baltų kultūros terito­rijoje pasirodė pirmieji metalo dirbiniai iš vario ir alavo mišinio, tačiau jų buvo reta. Žmonių buityje dar vyravo akmeniniai ir kauliniai įrankiai, ginklai, papuošalai. Iš akmens ir rago daryti kirviai, iš kaulo — kaltai, žeberklai, strėlių antgaliai, ietigaliai, durklai. Iš molio gaminti puodai, verpstukai, žalvario dirbinių liejimui skirti daiktai: tigliai, samteliai ir liejimo formos. Iš jų matyti, kad daugiausia buvo liejamos apyrankės, įmoviniai kirviai. Išmokus apdirbti spalvotuosius metalus, dauguma sulūžusių žalvarinių įrankių ir papuošalų buvo perliejami, todėl iš to laikotarpio likę tik pavieniai atsitiktiniai radiniai. Būdingiausi dirbiniai — įtveriamieji atkraštiniai kirviai, smeigtukai didelėmis įvijinėmis galvutėmis, ąseliniai smeigtukai, įmoviniai kirviai, ietigaliai, durklai. Dalis šių daiktų pateko iš gretimų Lenkijos sričių, šiaurės Vokietijos ar iš tolimesnių kraštų, o kiti pasidaryti jau vietoje. I tūkstantmetyje pr. Kr. metalinių dirbinių naudota daugiau, gausėjo ir papuošalų: įvijinių antsmilkinių, kabučių ir smeigtukų, įvijinių apyrankių, antkaklių. Mėgti ir kauliniai smeigtukai, dalis jų daryta sekant žalvarinių formomis, kai kurie ornamentuoti.

Ankstyvojo geležies amžiaus pradžiai Lietuvos teritorijoje nustatyti trūksta tiksliai datuojamų geležinių dirbinių. Pirmieji geležies dirbiniai buvo atvežtiniai ir pasirodė I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje. Paskutiniųjų šimtmečių pr. Kr. gyvenviečių sluoksniuose randama geležies šlako, geležinių daiktų ir jų nuolaužų. Šie radiniai rodo, kad tuo metu pradėta vietoje gaminti geležį ir iš jos kalti peilius, ylas, žvejybos kabliukus, net papuošalus.

Keramika, tiek akmens amžiaus, tiek ir vėlesnė, teikia žinių ne tik apie žmonių buitį — ji yra ir etninės informacijos šaltinis. Ankstyvojo žalvario amžiaus keramikos formos paveldėtos iš neolito. Iš įvairių neolitinių kultūrų keramikos su brūkšniavimo žymėmis buvo pereita į brūkšniuotąją keramiką, kur brūkšniai vėliau sudarė net savotišką ornamentą. Horizontalus netvarkingas brūkšniuotumas susijęs su puodų gamybos technologija, o vertikalūs brūkšniai yra lyg naujas ornamento motyvas. Žalvario amžiuje puodai supaprastėjo, supanašėjo jų formos. Brūkšniavimo kryptis dažnai derinta prie puodo formos. Brūkšniuotosios keramikos kultūra apėmė didelius plotus — nuo Kuršo vakaruose iki Berezinos baseino (Dniepro intakas) rytuose. Žalvario amžiaus viduryje ryškiau pradėjo išsiskirti baltų gyventi plotai, atskiros jų kultūrinės sritys. Lietuva apima tik vakarinį baltų gyventos teritorijos pakraštį.

Brūkšniuotosios keramikos kultūros kapai žinomi tik iš žalvario amžiaus pabaigos - ankstyvojo geležies amžiaus. Seniausieji ka­pai buvo griautiniai, o apie I tūkstantmečio pr. Kr. vidurį įsigalėjo paprotys kūną deginti. Sudeginti mirusieji buvo laidojami plokštiniuose kapinynuose, jų kaulai supilami į mažas duobutes be urnų, su urnomis arba akmenų krūsnyse. Panašios krūsnys krautos Pietų ir Rytų Lietuvos kapinynuose: Paveisininkuose, Kernavėje.

Vakarinė Lietuvos dalis priskiriama prie Vakarų baltų pilkapių kultūros, kuriai būdingi pilkapiai su koncentriniais akmenų vainikais, akmenų rentiniais ir sudegintų mirusiųjų kapais. Kurmaičių, Egliškių pilkapiuose palaidota po keletą ar keliolika mirusiųjų įvairiai įrengtuose kapuose: sudeginti kaulai supilti į duobutę, apdėti plokščiais akmenimis ar supilti į urną. III—II a. pr. Kr. čia plito paprotys laidoti nedegintus mirusiuosius tuose pačiuose pilkapiuose. Į jų kapus buvo dedama žalvarinių papuošalų.

Tekstas ir iliustracijos iš: